Mūzos iš Barselonos

Rūta, kokios gyvenimo aplinkybės tave nuviliojo į saulėtąją Katalonijos sostinę Barseloną?

Kai man buvo šeši metai aš su tėvais gyvenau Ispanijoje, mažame miestelyje - Mas de

Barberans. Ten pajutau stiprų ryšį su aplinkiniais, ir jau nuo mažens įsimylėjau visą Ispaniją jos

kultūrą, žmones, gamtą, architektūrą. Tačiau tėvai nusprendė vėliau savo gyvenimą sieti su

Lietuva ir visa šeima grįžome gyventi į gimtąjį kraštą. Bet aš visada išlaikiau labai stiprų ryšį su

Ispanija, domėjausi šia šalimi, taip pat nuolatos išlaikiau ryšį su ten esamais draugais, o

Barselonoje visada svajojau gyventi. Visuomet jaučiau trauką šiai šaliai. O pažiūrėjusi - Vicky

Cristina Barcelona filmą, kuriame vaizduojama romantiška, gyvumu alsuojanti Barselona, dar

labiau supratau,kad kai tik bus įmanoma noriu gyventi ten. Todėl baigusi taikomosios

fotografijos studijas Vilniaus Dizaino kolegijoje, net neabejodama su Erasmus+ programa

išvažiavau atlikti fotografijos praktiką į Barseloną. Praktiką atlikau pas “Gang and the wool”

floristę Manuelą, dirbdama su ja įgavau labai daug patirties, dar labiau įsimylėjau į Ispaniją, ir

ten pasilikau gyventi.

Vilnius ir Barselona – du miestai, kuriame galima tave sutikti dažniausiai. Kaip manai, ar yra

dalykų, kurie juos abu sieja?

Manau, kad Vilnius ir Barselona tai miestai kurie turi labai gerą energetiką, kurią sukuria

aplinkui esantys žmonės. Man pačiai šie du miestai yra labai svarbūs, nes abiejuose miestuose

prasidėjo ir tęsiasi mano kūrybinis kelias, taip pat abiejuose miestuose turiu man brangių

žmonių.

Labai myliu Barseloną, bet šią vasarą man teko grįžti į Lietuvą, nes čia turėjau daugiau darbų,

atlikusi darbus turėjau ir išvykti atgal į Barseloną, tačiau tai buvo neįmanoma, dėl Pasaulyje

susiklosčiusios Covid19 situacijos. Mano visi skrydžiai buvo atšaukti. Šiuo metu likau gyventi

Vilniuje, bet gyvenimas tuo ir įdomus, aš visą šią situaciją priimu, kaip patirtį, stengiuosi

išbandyti save ir pasiimti viską kas geriausia. Žinau, kad tuo viskas nesibaigė, nes Ispanijoje

turiu nemažai klientų ir ateityje suplanuotų fotografuoti darbų, vestuvių. Kas mane labai

nudžiugino jog mano klientai iš Ispanijos šiuo karantino laikotarpiu siuntė savo produktus,

drabužius į LIetuvą, kad nufotografuočiau. Tai taip pat lyg ryšys tarp Vilniaus ir Barcelonos.

Lietuviai siųsdavo savo kūrybą jog įamžinčiau Ispanijoje, o dabar įvyko atvirkščiai. Tokios

patirtys tikrai labai įdomios.

Dabar toks gyvenimo etapas, kuris privertė sustoti ir pasilikti savo tėvynėjė, bet žinau kai tik vėl

bus galima laisviau keliauti tikrai neatitolsiu nuo Ispanijos, nes kad ir kaip būtų jaučiuosi dalis

jos.

Iš tavo bičiulės, drabužių dizainerės Atėnės Malinauskaitės girdėjau, kad esi iš tų žmonių,

kuriems lengvi projektai neįdomūs. Kuo daugiau sudėtingų aplinkybių – tuo geriau! Ar tai tiesa?

Iš kur kilo ši tavo savybė?

Nežinau ką tiksliai Atėnė turėjo omeny taip sakydama, kad lengvi projektai man neįdomus, man

viskas yra įdomu! O ypač su ja, kai mūsų estetinis jausmas ir požiūris į madą sutampa. Bet

kalbant atvirai prieš rimtas/dideles fotosesijas visada įdedu labai daug darbo pasiruošiant,

man tai labai svarbu. Visuomet sukuriu išsamų moodboard pagal brand’o stilių, drabužį ar kas

tai bebūtų. Moodboard’e yra mano surastos ir nurodytos įvairiausios lokacijos bei modelių

pasirinkimai. Daug gilinuosi į klientą, branding’ą , kuriu moodboardą, darau paieškas ir kai

sukuriu jį siunčiu klientams, klientui belieka pasirinkti kas jam labiausiai tinka ir patinka.

Stengiuosi, kad būtent tą pačią fotosesijos dieną viskas būtų kuo sklandžiau. Na ir aišku po

fotosesijos laukia kruoštus retušavimo darbas.

Pati iš savęs esu kūrybiška, mane labai daug kas įkvepia net ir mūsų kasdienybėje, man labai

patinka ieškoti, ekspermentuoti, atrasti kažką naujo ir nesikartoti.

Tavo darbai išsiskiria nesuvaidintu jausmingumu, jautrumu. Kaip tu pati matai fotografiją?

Kokia tai išraiškos forma tau?

Man fotografija yra mano gyvenimo būdas, ji mane lydi visada, nepriklausomai ar aš su

fotoparatu ar be jo, bet visada galvoju kaip fotografė.

Visada kolekcionuoju lokacijas, kurias išsisaugau savo telefone. Taip pat pamačiusi išskirtinių

bruožų žmogų bandau sukaupus visą drąsa prieiti ir užkalbinti jį gauti kontaktą, kad gal kada

būtų puikus modelis.

Man fotografija atnešė labai daug pasitikėjimo ir laisvės savyje. Ji priverčia išjudėti iš komforto

zonos, nes čia negali užsisėdėti, reikia ieškoti naujovių, bendraminčių ir nuolat tobulėti...

O kaip tu pati apibūdintum savo stilistiką? Kas kadre tau svarbiausia?

Aš manau, kad ir kaip dauguma fotografų negaliu savęs pačios įstatyti į tam tikrus rėmus. Bet

man visada yra svarbu fotografijoje perteikti tikrą emociją ir jokio susvetimėjimo, man

svarbiausia kadre yra jausmas bei tikrumas.

Visada fotografuojant, nesvarbu ar tai būtų profesionalūs modeliai ar fotografuočiau jaukias

vestuves savo žmonėms sakau, kad jie turi išlikti tikri ir tik būti savimi. Raminu žmones jog po

kelių pirmų kadrų jie priprast prie manęs ir fotoaparato, o tuomet mes išgausime geriausius

kadrus ir pamatysime tikras emocijas. Labai nemėgstu dirbtinių, per smarkiai išretušuotų kadrų,

man kaip tik atrodo, kad visos detalės pavyzdžiui, kaip grafičiai išpaišyti ant sienos kurie

daugelį gali erzinti, ar kažkoks ne vietoje pasitaikęs varžtas, bet koks netobulumas suteikia

didesnės galios bei vertės pačiai fotografijai ir pasakoja tikrą istoriją.

Taip pat fotografijoje man visada yra, buvo ir bus labai svarbi šviesa. Barselonoje to yra su

kaupu, čia daug dienos šviesos, įvairiausios, nuo saulėtekių iki saulėlydžių ištisus metus,

įvairiausių atspindžių, šešėlių. O Lietuvos šviesa man visada bus labai minkšta, magiška ir

mistiška, kalbu apie apniukusią šviesą kurią didesnį laiko tarpą turime Lietuvoje bet, o jau ką

kalbėti apie vasarą, vasarą Lietuvoje pilna įvairiausios šviesos.

Pilna interviu galite rasti - https://lamuslenis.lt/zurnalas/21/02/issue